| Rimantas Daugintis 1944-1990 |
||
 |
.
. "Visada noriu, kad mano skulptūrose šnarėtų gimtinės laukų vėjas"... |
|
,, Kiekvienas paukštis gieda
apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio
krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir
dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu... |
Rimantas
Daugintis gimė 1944 m. gegužės 21 d. Kretingos rajono
Baublių kaime. 1949 m. žuvus tėvui, savo vaikystę ir
jaunystę praleido įvairiose Žemaitijos vietose. 1965
m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, kur
įsigijo metalo apdirbimo specialybę. Vilniaus dailės
institutą baigė 1971 m. Skulptūros meno mokėsi pas J.
Kėdinį , K. Bagdoną, N. Petrulį, G. Jokūbonį. Dar
studentu būdamas ėmė mokytojauti Vilniaus vaikų
dailės mokykloje. Diplominis darbas - terakotinės
skulptūros, sukurtos ,,Žemaičių" aludei. Per dvi dešimtis metų R. Daugintis sukūrė daugiau kaip 50 skulptūrų, išmėgino įvairius skulptūros žanrus. Ne visi jo darbai buvo padidinti, ne su visais dar turi galimybę susipažinti visuomenė. Ir tik užsukę į Klaipėdos M. Mažvydo parką galime pamatyti jo , Batsiuvį Barnabą" (1977), ,, Naktigonę" (1982). Ariogaloje stovi R. Rauginčio fontano figūra , Versmė" (1982), Vilniuje - " Lakštingala " Kūrė menininkas ir portretus, nors ir retokai. Jie daugiausia dedikuoti iškiliems Lietuvos meno žmonėms: Maironiui, K. Donelaičiui, Vaižgantui, A. Gudaičiui. Anot R. Rauginčio kūrybos tyrinėtojos Q. Martinaitienės, ,, aš skulptūrų artimesnės menininkui buvo dekoratyvinės kompozicijos, kurias jis, beveik nenaudodamas išankstinio pieš-to eskizo, kūrė nuolat.Dėl savo vidinių nuostatų stengėsi apeiti tik memorialinius antkapius. Jis pats yra sakęs:,, antkapius sunku man daryt. Pradedi galvoti apie tą mirusį žmogų, įeiti į jo gyvenimą, įsi-jaust... ir imi kurt darbą, išeinantį toli už antkapinio paminklo ribų." Nuo 1968 m. su jo kūryba skulptūros mėgėjai parodose turėjo galimybę susipažinti gana dažnai. R. Daugintis buvo ir vienas iš I-opios Pasaulio žemaičių dailės parodos organizatorių. Pagarba, jautrumas kitam žmogui, nesvarbu ar jis tau artimas, pažįstamas ar visiškai svetimas - tai skulptoriaus požiūris į savo misiją. |
|
|
|
|
| Deja..
1990 metų gegužyje Lietuvą apskriejo žinia:
skulptorius Rimantas daugintis susidegino. Lietuvos dailininkų sąjungos nekrologe rašoma: ,, išlydėdami skulptorių Rimantą Dauginti į Vengrijoje vykstantį simpoziumą balandžio pabaigoje, nė nenujautėme, kad atsisveikiname su juo visam laikui. Nenuspėjami likimo ir žmogiškosios sielos vingiai. Jie R. Daugintį atvedė prie tragiškosios 1990-jų gegužės 9-opios, kai gyvąja ugnimi prie TSRS-Vengrijos sienos su-liepsnojo dar vienas mūsų tautos sūnus. Gegužės 19 dieną jis ligoninėje mirė." |
Čia pat pažymima: ,, Profesionaliai valdęs įvairias skulptūros medžiagas ir technikas, R. Daugintis su žemaitišku nuoseklumu ir kantrybe dirbo pasirinktą darbą, (...) Iš visų skulptūros sričių R. Daukinčiui artimesnė buvo dekoratyvinė plastika. Dauguma kūrinių byloja, kad dailininkas nestokojo sveiko kaimiško jumoro ir žaismės. (...) Gyvenimas teikė savus džiaugsmus, rūpesčius, tačiau viename paskutiniųjų darbų Gulago madona" (1990) jau skambėjo ir tragiška gaida. R. Rauginčio atmintį išsaugos jo kūriniai ir darbai, netikėtai mus sukrėtęs jo tragiškas pasirinkimas". | |
|
|
|
| Praėjus
metams po to, kai skulptorius pasitraukė iš gyvenimo,
Daivos Daugintienės bei skulptoriaus bendraminčių ir
kūrybos gerbėjų pastangomis buvo surengta R.
Rauginčio kūrybos paroda, išleistas parodos katalogas.
Jame Gražina Martinaitienė rašo: ,, Paties pasirinktas Rimanto Rauginčio išėjimas, kurį tegalima suvokti tiktai kaip protestą, desperatišką iššūkį visų mūsų gyvenimus traiškančiai jėgai, nutraukė, užbaigė šitaip gražiai subrendusią jo kūrybą. Šiandieną didžioji dauguma Rimanto skulptūrų stojasi priešais jo tragiškos žūties metinių parodoje, kad parodytų, kokios būta ypatingos asmenybės Lietuvos meniniame gyvenime. Neturėtume drovėtis gerų žodžių bent jau mirusiems kūrėjams, jei nedrįstame ar negebame jų ištarti gyviesiems. (...) Tai juk išties buvo ypatingas žmogus - ne vien savo dažnai nestandartiškais poelgiais, bet ir visa laikysena, kai tiesiog vietos negalėjo būti prisitaikėliškumui, melui, negeram galvojimui apie artimą, juo labiau skriaudos jam darymą. (.)
|
Jo ištakos, ypatingumo šaknys turbūt glūdi Rimantą supusioje ir auginusioje aplinkoje. Pirmaeilę reikšmę turėjo specifinė Žemaitijos gamta, žmonių gyvenimo būdas ir elgsena, daug kuo besiskiriantys nuo kitų Lietuvos regionų (derėtų prisiminti žemaitišką folklorą, netgi iš šio krašto kilusių profesionalių dailininkų bei literatų kūrybą). Rimantas yra išsitaręs, kad remiasi savo krašto žmonių mąstysena bei logika, kuriems ypač būdinga specifinė tikrovės vaizdų transformacija ir grotesko, hiperbolės, paradokso pomėgis. Tai sudaro Rimanto kūrinių stilistikos pa-grindą, svarbiausią jų išskirtinumo mūsų skulptūroje rodiklį, pridūrus dar jo paties gebėtą su-teikti savo plastiniams vaizdams didelį emocinį krūvį ir plačią prasmių skalę." | |
Tekstą pagal 1991 m.
išleistą Rimanto Auginčio parodos katalogą |
||
.